Jagdterjerai - ištikimi žmogaus draugai
Jagdterjeras sąlyginai universali veislė. Šio šuns panaudojimo spektras medžioklėje labai platus – tiek po žeme, tiek ant žemės ir vandenyje. Vienareikšmiškai ši veislė yra išveista medžioklei, nes tik čia gali „iškrauti“ šią mažą energijos „bombą“. Žinoma šio šuns dresūrai reikia skirti daug laiko ir pastangų, nes terjeriškumas turi „savotiško žavesio“ ir tik kasdieninė dresūra leis turėti ištikimą, į komandas reaguojantį medžioklės draugą.
Jagdterjero populiarumo priežastis – puikios medžioklinės savybės. Vokiečių medžiotojai šiuos mažus, bet stiprius, drąsius, vikrius ir ištvermingus šunis išvedė visapusiškam darbui Vakarų Europos medžioklės sąlygomis. Ryžtingas, drąsus, atkaklus ir pasirengęs veikti šuo labai tinka pavojingai plėšrūnų ir šernų medžioklei. Jei šeimininkas nepagailės laiko ir pastangų, šuo darys viską, išskyrus tilkti ir sunkių kanopinių žvėrių aportavimą, tačiau gali atvesti medžiotoją prie sužeisto ar nukauto žvėries (anonsuoti).
Istorija
Jagdterjerų veislės istorija prasidėjo XX amžiaus pradžioje Vokietijoje, siekiant sukurti puikų medžioklinį šunį, kuris būtų ne tik drąsus ir ištvermingas, bet ir galėtų dirbti įvairiose gamtos sąlygose. Veislė buvo kruopščiai veisiama selektyviai, pabrėžiant jos medžioklinius instinktus, fizinį stiprumą ir gebėjimą dirbti sunkiose sąlygose. Dėl šių savybių Jagdterjerai yra puikiai prisitaikę prie medžioklės po žeme ir ant žemės, ypač sekant lapes ir barsukus. Daugiau apie šios veislės istoriją galite rasti čia: nuoroda į straipsnį ,,Daugiau nei urvinis Vokietija”. Veisiant pirmuosius jagdterjerus Lietuvoje, kaip ir išvedant veislę Vokietijoje (Hans Heck vada), buvo naudotas kraujomaišos (artimos įvaisos) metodas. Lietuvoje 1975 metais buvo tik 3 šios veislės atstovai. Daugiau apie šios veislės istoriją Lietuvoje galite rasti čia: nuoroda į straipsnį ,,Daugiau nei urvinis Lietuva”.
Eksterjeras
Tai – gana kompaktiškas šuo, todėl yra tinkamas auginti ir bute, ir nuosavame name. Jagdterjerai yra skirstomi į šiurkščiakailius ir trumpaplaukius, tarpusavyje jie skiriasi tik plauko tekstūra ir ilgiu. Šiurkščiakailių jagdterjerų kailis ant korpuso bei galūnių yra ilgesnis, jie turi „barzdelę“, kuri trumpaplaukiams nėra leistina. Taip pat yra galimos dvi spalvų variacijos: juodas su įrudžiu ir rūdas su įrudžiu. Nei spalva, nei kailio struktūra neįtakoja šuns darbinių savybių. Jagdterjero standartas yra griežtai reglamentuotas ir patvirtintas FCI. Visa standartą galite rasti čia: nuoroda į standartą.
